Tervetuloa Suomi!!!

Dabar, kai dienų jau nebeskaičiuoju, jų liko tik penkios. Štai jau galiu lengvai atsipūsti po egzaminų, tik vis kartais kvėpavimas sutankėja, pagalvojus, kad jie gali būti ir neišlaikyti… Tačiau čia akcentas krito ne į mokslą, o į naujos kultūros pažinimą. Tad kaip bebūtų aš priėmiau ir puikiai išgyvenau sau mestą iššūkį ir dabar beliko ištaryti “sudie”.

Ir viskas pasibaigė, kaip buvo prasidėję, tik oras šiuo metu visai kitoks: dabar balta ir šalta, o buvo karšta ir spalvinga. Visi pradžioje nepažįstami žmonės iš skirtingų kraštų dabar tapo gerais ar net labai labai gerais draugais, kad net sunku tarti “bye”. Ir visgi kaip smagu, kad čia susipažinau su tiek skirtingų žmonių, nes būtent iš jų kiek daug gali daug ko išmokti. Lai neišmokau nieko iš universiteto, nors tai netiesa, nes tikrai sužinojau ir net išmokau daug ko naujo, tačiau be universiteto kiek daug davė gyvenimas atskirai!!! Supratau, kad žmogus nė neisivaizduoja, kiek daug jis sugeba. Pasirodo - viskas įmanoma!!!! (nors mūsų populiariausiai vartojamas itališkas žodis yra imposibile). Betkokiose situacijose mes turėjom veikti, suktis ir galiausiai išsisukti. Tarkim, kad ir mūsų atostoginė kelionė po pietrytinį Suomijos pakraštį. Kaip visada tranzavome, tuo metu iš Porvoo į Savonlinną. Vienas vyriškis su pankiška šukuosena, kuris labai dižiavosi savo žmona, nes ji puiki spotininkė, paleido mus tikram kely, kur buvo net baugu stovėti, kai pro šalį praūždavo milžiniški sunkvežimiai. Atrodė beviltiška susitranzuoti. Jau planavom eiti toliau tikėdamosis surasti truputuką geresnę vietą. Paėjom kokį 100 ar daugiau metrų ir vėl tranzavom. Ir kokia laimė - sustojo mašiniukas su priekaba. Išlipo žvalus vyriškis ir kad pila kažką suomiškai. Sakom, kad nesuprantam. Tačiau anas nemokėjo visiškai angliškai kalbėti, nė nesuprato angliškai nė kiek. Šiaip ne taip išsiaiškinom, kad jis važiuoja, mums labai tinkama kryptimi, tad ir važiavom su juo. Jis vežė mus labai ilgai, gal net kokias tris valandas ar net ilgiau ir tikrai tas valandas netylėjom! Vyriškis kalbėjo suomiškai, o mes mėgindavom suprasti, buvo sunku, tačiau ne taip sunku, kai jis nuspręsdavo kažko mūsų paklausti! Tačiau visa laimė, kad buvau pasiėmusi žodynėlį. Paklausia jis kažko, o mes tik greit į žodyną, o po to jau formuluojam sakinį. Ir ką, susišnekėjom!!! Bravo!!! Vėliau jis paskambino savo dukrai ir su ja pašnekėjęs įdavė ragelį man. Ta dukra ir sako, kad tėtis nesupranta angliškai ir nupasakojo, kur jis važiuoja ir paklausė ar mums tinka. Mums puikiai tiko. Dar ji paminėjo, kad tėtis sustos apsipirkti prekybos centre pakeliui. Ir kai jis sustojo ir išėjo apsipirkinėti, mes belikom stovėti prekybos centro viduje. Buvo nejauku, kad galim pražiopsoti kada jis išeis, o tai ims ir nuvažiuos su mūsų daiktais. Nors, tiesą sakant, jis atrodė doras vyriškis, kuris nekrečia tokių pokštų. Galiausiai laimingai jo sulaukėme ir tęsėme kelionę. pakeliui sustojom bandelinėje ir peržengus jos slenkstį vyriškis ir sako: “minä maksan” (aš moku). Taigi išsirinkom po bandelę ir visi trys sėdėjom ir užsigurgšnodami kavute valgėm. Tačiau ir čia jis mus šnekino ir taip tada gaila, kad nemoki tos kalbos ir negali susišekėti. Rezgėm rezgem atsakymus, laužėm galvas versdamos jo klausimus, tačiau vistiek bendravom. Svetingi tie kaikurie suomiai vairuotojai. Štai kaip ir pradžioj, pamenu, važiuojant į Helsinki vairuotojas džinu pavaišino, grįžtant iš Helsinkio kitas vairuotojas įdavė dėžutę su javinukais ir po rašiklį mums, o va dar vienas vairuotojas iš mūsų atostoginės kelionės taip pat buvo labai svetingas. Pagal planą turėjom tranzuoti iš Joensuu į Jyväskylä. Tačiau keliai buvo taisomi ir nuo Joensuu centro turėjom kulniuoti tiek daug, kad iš viso nuvargom. Galiausiai pasiekėm puikią vietą tranzavimui, juolab buvo prie autobusų stotelės, kas patogu automobiliams sustoti. Tačiau tranzuoti tragiškai nesisekė. Urtė net nuėjo paskaityti tvarkaraščio, kada tie autobusai ir kur važiuoja. Kuo toliau, tuo beviltiškiau viskas atrodė. Laukėme gal kokias tris valandas, kol aš paklausiau Urtės: “O jeigu netyčia sustotų automobilis ir važiuotų tiesiai į Tamperę, ką darytum?”. Abi šypsojomės nuo šios minties, nes buvome labai pavargusios po 5 dienų kelionės ir mintis apie namus atrodė kaip neįmanomas stebuklas tuo metu. Tranzavom toliau. Galiausiai kažkas ėmė ir sustojo. Klausiam kur važiuot ir mums atsako vyriškis važiavęs su 6-erių metų sūnumi: “Tampere”! Juokingas stebuklas! Sėdom ir važiavom tiesiai į Tamperę! Kelionė buvo ilga, nes Tamperė toli nuo Joensuu. Šis vyriškis jau mokėjo tikrai gerai angliškai. Jis buvo mormonų tikybos, čia tokia krikščionybės pakraipa, ir sakėsi esąs vyskupas. Kai pasiekėme Jyväskylä ten sustojom šalia “Pandos” šokolado fabriko ir jį aplankėm, vėliau nukeliavom į Mcdonaldą ir vėl buvom aprūpintos maistu. Mes vis mandagiai kartojom, kad nereikia, bet jis sakė, kad žino kokie neturtingi tie studentai yra, nes pats toks buvo. Štai tokie smagus kelio nuotykiai mus čia lydėjo. Nuotykių čia tiek daug, kad net nebėra laiko juos aprašyti bloge. Štai net praėjo paskutinė ir gali būti pati įstabiausia kelionė į Laplandiją!… O ten ir vėl nauji draugai!!! Aplankytas Rovaniemi Arktikumo muziejus, Kalėdų senelio kaimelis, pagaliau pradarytas slidinėjimo sezonas nučiuožiant 10 km idialia trasa besigrožit eglėmis, kurios atrodo lyg apdengtos pagalvėmis. Viskas taip balta balta ir atrodo, kad minkšta… Gyvenimas Inari troblėje su dviem pašėlusiais italais. Italai mums gamindavo makaronus vieną dieną, o kitą dieną mes kažką sukurdavom. Galiausiai kiekvieną dieną pirtis po intensyvios ir varginančios, bet užtad kokios įspūdingos dienos. Po pirties nėrimas į sniegą ir lyg blynui apsivertimas nuo nugaros ant pilvo ir paskutinis akcentas - veido antpaudas sniege. Galiausiai ir eketė užšąlusiame ežere po pirties, o jau pati viršūnė - tai vienos dienos išvyka į Norvegiją. Aplankėm mažutį spalvotų nameliukų žvejų miestuką prie pat Arkties vandenyno. Tačiau šios kelionės tikstas - išsimaudymas tame lediniame vandenyje! Ir įbėgom mes pirmos tiesiai iš autobuso į sūrų sūrų vandenį!!!! Tiesą sakant tame miestukyje dėl šiltosios Golfo srovės buvo tik -5 laipsiai - labai šilta palyginus su vienu sustojimu prie bažnyčios, tai buvo -25. Beje dar ta egzotiška tamsa lydinti visą laiką ir tik keliom valandom pasidaro šviesu ir vėl sutemsta. Bet gaila, kad tos šviesos visai neužteko mano zenitui. Dar Laplandija mus palepino šiaurės pašvaistėm, kurios deja dar šiuo metu nėra pakankamai ryškios, bet vistiek matėm žalius ruožus tamsiame danguje. Na ir nacionalisnis Suomijos gyvūnas šiaurės elnias mus pavėžino rogėse. Ach… buvo nuostabu.

Buvo nuostabu kaip ir visi 5 mėnesiai čia - Suomijoje. Kiitos paljos, Suomi!

Bėgimas į Arkties vandenyną

Štai šaltas, tamsus, rudeninis vakaras Tamperėje už lango. Kambaryje taip pat tamsu, nes išjungta šviesa, nors su įjungta irgi nešviesu. Ant mano spintelės dega žvakė, ant kambariokės rašomojo stalo taip pat dega žvakė. Iš mano kompiuterio sklinda Tom Waits muzika, o aš bėgu dar užsipilti vandens and mėtų ir pasinersiu į dviejų su trupučiu savaičių senumo prisiminimus. Kelionė į Turku.

Tiesą sakant prisiminti darosi sunku, nes kiekvieną dieną vis kažkas nutinka, kas užgožia praėjusę. Taigi dabar teks prisiminimus atkapstyti nuotraukų pagalba. Bet pačią pradžia prisimenu, kad kaip visą laiką po mano paskaitos ir papietavę visi, nes šį kartą pasikvietėm ir Morganą iš Australijos, susitikom prie mano universiteto. Susitikę nuėjome į tranzavimo vietą - tą pačią stotelę, kurioje pradėjom savo kelionę į Helsinkį. Šį kartą pasiekėm kitokį rekordą - laukimo rekordą. Ilgiausiai teko laukti per visą tranzavimo čia, Suomijoje, laiką. Buvome trise, be to vienas iš mūsų buvo berniukas, tad teko laukti 1.30. Tačiau pirmą kartą sutikome suomį keliauninką. Apsimuturiavęs kepure, pirštinėmis jis tranzavo į Helsinkį. Iš akių matėsi, kad keliauninkas, nes jos buvo tokios skaidriai mėlynos smalvos ir nė nemanykit, kad jis buvo su lešiais, nes jis buvo su akinukais. Pasišnekėjom, tai kaip ir dauguma jis sakė, jog ankščiau tranzavimas buvo populiaresnis. Ir galiausiai išssiskyrėm stovėti atokiau, nes mūsų keliai skyrėsi. Tačiau jį pirmą ir paėmė. Tiesiog jam nuskilo, kad jaunas vairuotojas važiavo į Helsinkį, jis dar pasisiūlė mus pavežti iki Hamenlinos, bet nusprendėm, kad pasigauti automobilį vežantį tiesiai bus geriau, juolab, kad iki Turku - autostrada. Taigi ir pasigavom automobilį vežantį tiesiai į Turku. Morganas įsėdus iš karto pradėjo bendrauti, šnekinti vairuotoją, tai mes atsipūtėm gale, kad nereiks laužyti galvos galvojant ko paklausti. Tačiau vairuotojas buvo nešnekus ir atsakydavo trumpais sakiniais ir nepalaikė pokalbio. Buvo malonus, bet suomiško būdo. Taigi ramiai pasiekėm Turku geležinkelio stotį, kur susiskambinus su mums namus suteikiančiu jaunuoliu iš couchsurfing.org, susitikome. Jo vardas Tuomas ir jis gyvena visai netoli traukinių stoties vieno kambario bute, kuriame yra du klavišiniai instrumentai, tad vietos dar labiau sumažėja. Jis pats studijuoja konservatorijoje. Pagrindinis instrumentas - obojus. Susipažinom, palikom daiktus ir iškeliavom klausytis jo draugų grupės į klubą. Įėjomas buvo mokamas, paltą kabintis būtina ir už tai reikia mokėti. Tokia jų tvarka. Pirmoji grupė buvo ne Tuomo draugai, bet labai įspūdinga: dvi merginos ir kažkiek vaikinų, jie turėjo savitą stilių, gana alternetyvūs ir įdomiai pasidabinę. Beklausant susipažinom su Tuomo draugais. Vienas draugas vardu Joonas taip pat turi grupę ir jis sakė, kad vadintumėm Tuomą Tumbiu, tai taip ir darėm. Galiausiai pasirodė antoji grupė, kuri, tiesą sakant, man taip nepatiko, nes buvo elementarūs ir dainavo angliškai ir neįdomiai, bet visi tada šoko ir linksminosi. Koncertas baigėsi apie 1 valandą nakties ir aš jau jaučiausi gana nuvargusi, bet laiminga po koncerto. Joonas klausė ar mes kur nors dar eisim, į kokį bara ir pan., bet aš nė negalvojau apie tai, jau svajojau apie lovą. Bet susitikus visiems lauke paaieškėjo, kad einame į Klubi (tokį patį mes turime Tamperėje). Ten Tumbis su draugais ir Morganu žaidė biliardą, o aš jaukiai įsitaisiau ant sofutės ir vėl svajojau apie lovą. Kai klubas užsidarinėjo, tada mes išėjom, bet dar ne namo. Kadanigi berniokai buvo alkani užsukome nusipirkti picos. O jau tada patraukėme namo. Bet ne tik aš, Urtė, Morganas ir Tumbis, bet žinom ir šūsnis jo draugų. Beje pamiršau paminėti, kad Tumbis namuose turėjo video žaidimų, tai tie draugai ir susiruošė čia pažaisti. Taip viskas baigesi, kad nuėjom miegoti apie septintą ryto. Kitą rytą turėjom pasidaryti ekskursiją apie Turku. Žinoma ir pasidarėm, bet pajudėjom iš namų neanksti. Oras buvo apsiniaukęs, kartais palydavo, me buvome nuvargę ir galiausiai net mano nuotaika subjuro. Buvau pikta ir paniurus nė nežine dėl ko, bet greičiausiai dėl namų ilgesio, va tada viskas ir susideda. Na bet kai prapliupo stipriai sptipriai lyti ir mes buvome gana alkani paskambinome Tumbiui, kad jau grįžtam. Pasiekę jo namus jis mus įleido ir paliko mus vienus nes pats išvažiavo su tečiu ir broliu vakarieniauti ir repetuoti, nes tėtis yra pienistas. Va tada aš atsigavau, nes pasijutau, kaip namie. Buvo jauku jauku. Pasiuntėme Morganą į parduotuvę, kad parneštų maisto. Jam pargrįžus pradėjom galinti pietus-vakarienę. Pagaminus paserviravom ir sėdom valgyti, o po to planavom žiūrėti filmą, kurį rodė pas mus Kino pavasaryje praeitais metais, “Unmade beds”. Tačiau vos tik įsijungėm pargrįžo Tumbis, bet jis irgi įsijungė žiūrėti. Tačiau bežiūrint pas jį atsibeldė naujas draugas, kuri ką tik grįžo iš Prancūzijos, nes ten studijavo ir štai atsibeldė pas geriausią savo draugą. Tai žiūrėjome kartu, bet nebeišėjo susikaupti. Vėliau berniukai išėjo į barą, bet kai grįžo pradėjo žaisti video žaidimus, o mes už jų nugarų jau rangėmės į miegmaišius. Kitą rytą ir mes pamėginom žaisti tuos video žaidimus ir, žėk tu man, patiko. Bet vėliau atvažiavo tas draugas, kuris grįžo iš Prancūzijos ir dar vienas draugas, kurį mes pažinojom iš pirmos dienos ir jie nuvežė mus į Archilepagą. Buvo labai gražu, daug salų, laivelių. Po to aplankėme vieno iš draugų vasarnamį, o ten irgi nuostabu. Dar prieš tai užvežė mus į apžvalgos bokštą, o nuo ten pamatėm dar daugiau salų. Buvo žavinga ir labai malonu, kad jie mums taip noriai aprodė grožybes ir neėmė pinigų už benziną. Grįžom namo apie 19 ar net ~20h. Buvo per vėlu tranzuoti, bet aš labai norėjau namo, nes vėl mane apniuko prasta nuotaika be to kitą rytą turėjau paskaitą. Taigi Morganas nusprendė pasilikti, o mes su Urte iškeliavom tranzuoti. Buvo tamsu, šalta. Bėgiojom pakaito, kad sušiltumėm. Mūsų užrašo “Tampere” nesimatė. Tačiau po kiek laiko priėjo jaunuolis ir sako, kad neįmanoma tokiu metu susitranzuoti ir pasiūlė pernalvoti, nes pamanė, kad mes neturim, kur nakvoti. Buvo labai malonus perspėjimas, bet mes dar kurį laiką nepasidavėm. Ir sustojo gražus automobilis. Pradarėm duris, o ten tvarkingas vyriškis pradėjo kalbėti suomiškai, bet paminint Tampere. Palausėm ar važiuoja iki Tamperės, tai toliau kalbėjo suomiškai ir sakė, kad 100 km iki Tamperės. Mėginom išsiaiškinti labiau, o jis vis suomiškai, tai paklausėm ar kalba angliškai, tai šis sakė ne. Mums jis nepatiko, tad  padėkojusios užtrenkėm duris, o jis nusiminęs nuvažiavo. Taip iš viso laukėm valandą, tada pasidavėm ir išėjom atgal. Namie buvo Tumbis, Morganas ir tas “prancūzas”. Pasidarėm arbatos, sušilom, išivirėm ryžių ir išėjom visi visi į ekspediciją dumpster diving. Taigi gavom praktišą pamoką, kaip išgyveti Suomijoje be pinigų. Buvo įdomu. Kitą rytą užsistatėm žadintuvą gana anksti, bet suskambėjus dar ilgai miegojom. Vėliau Morganas užleido doorsus ir buvo labai gera jų ryte klausytis. Galiausiai atsikėlėm, susipakavom ir ištranzavom. Paėmė moteriškė gal po pusvalandžio. Ji važiavo pas draugę 40 km iki Tamperės. Sakė, kad mus pamatė, bet pravažiavo, tada sugrįžo. Labai smagi, daug patirties turinti ir daug keliavusi moteriškė, ji labai įdomiai pasakojo savo juotykius, bet gaila, kad negirdėjau, nes užmigau. Pabudom abi su Urte, kai jau buvom atvažiavusios iki išleidimo vietos, na beveik. Išlaipino tikram kely, bet buvo labai gražu: saulė švietė, o mes tarp dviejų kelių, o aplinkui uolos, žalia žolė ir begelstantys lapai. Šį kartą buvo mano ranka laiminga, kai atsistojau tranzuoti iš karto sustojo moteriškė. Iš viso nuo laukimo praėjo penkios minutės, bet pradžioj aš netranzavau. Moteris paklausė iš kur mes esam, tai Morganas pirmasis atsakė, kad iš Australijos, tai jau aš ir Urtė  tada buvom nebeįdomios, taip ir liko ji kalbėti su Morganu, kol parvažiavom namo. Ir baigėsi kelionė.

Valio!!! Jau du mėnesiai, kaip aš Suomijoje!  Ir štai šia proga mums nuskilo nuostabus nuostabus savaitgalis. Ta proga pirmyn į kaimelį, kuris, greičiau, kaip miestelis!

Pasikvietė Urtės mentorius ją ir mane į savo gyvenamą vietą, ten kur jis iš tikro gyvena,  ten kur jo tėvai. Šeštadienio neankstų rytą įsėdome į traukinį ir nudundėjom į Kokemäki (netoli Pori, viena valanda traukinuku). Pirmą kartą išmėginom vietinius traukinius. Tad išlipusios ant platformos pasijutome kaip Vilniaus geležinkelio stotyje, matyt visos traukinių stotys vienodos. Taigi per valandžiukę ir atriedėjom į reikiamą traukinių stotį, kuri, tiesą sakant, priminė Ignalinos traukinių stotį. Ten įsėtom į Tapio (Urtės mentoriaus vardas) draugo automobilį ir nuvažiavom į Tapio namus. Namas labai gražus, gana didelis ir stūgso miške. Mus pasitiko suomis tėtis ir suomė mama su spagečių vakariene. Man labai nuskilo, kad Tapio turi vyresnę sesę vegetarę, tad mama įpratus tuo pačiu pagaminti ir vegetarišką porciją, tiesą sakant Tapio sakė, kad mamai patinka gaminti ir patinka, kai kiti būna sotūs ir laimingi. Tėtis nešnekėjo angliškai, tad pradžioj mėginom savo primityviom frazėm pabendrauti, tačiau mama šnekėjo angliškai ir labai noriai, nors ir sunkiai rinkdama žodžius, su mumis bendravo. Buvom labai alkanos ir kadangi čia įprasta savitarna tai prisikrovėm kalnus spagečių kas su mėsos, o kas su daržovių padažu ir gėdijomės, kad mūsų porcijos didžiausios, bet buvo labai skanu. Pasisotinę ir įgavę energijos išvažiavom kažkur 30 kilometrų toliau ir susikrovę mantą ant kuptų iškeliavom mišku į žygelį. OOO pagaliau miškas!!! Kaip mes džiūgavom. Visas kelias buvo kylantis į viršų, kol galiausiai užkilom į fantastišką vietą, kur atsiveria miškų platybės ir saulė spindinti mums į veidus. Apsistojom įrengtoj stovyklavietėj. Labai tvarkinga stovyklavietė su laužaviete, paliktais specialiai žmonėms degtukais, servetėmėm, o tolėliau ir malkų namuku. Tai palikom berniukus (Tapio su draugu) kepti dešrelių, o pačios nuliuoksėjom kaip stirnaitės miškais aplik medžius, juk mes žygeivėlės išsiilgusios miškų, laužo ir miegojimo palapinėse. Belakstydamos radom sušalusių bruknių ir pastebėjom, kad jos kai sušala pasidaro su sėklytėm. Tačiau kliuvo ir nesušaliusių ir net mėlynių išlikusių krūmelį radom, tai grįžom tuputuką pamėlusios.  Berniukai jau kepė dešras, o šalia jų buvo įsitaisiusi smagi suomių šeimynėlė su trimis vaikais, kurie irgi kepė dešras. O mes dar suvyniojom penkias bulves į foliją ir įmetėm jas taip pat į laužą, o tada atsisėdom ant bedugnės krašto ir grožėjomės atsiveriančia ir palaipsniui skęstančia saulės raudony miško platybę. Šeimynėlė išėjo, dešros buvo suvalgytos, o bulvės vis kepė, bet berniukai pradėjo nerimauti ir sakė, kad tuoj saulė nusileis, kad turim tik pusvalandį. Mes nesupratom ko jie taip mus skubina, juk saulei nusileidus būna dar kurį laiką šviesu, bet galiausiai jie pasakė, kad susileidus saulei čia pradeda labai greitai temti. Tad mes išėmėm bulves iš laužo ir pradėjom, jas valgyti, bet ech… jos dar nevisiškai buvo iškepusios, tad susikrovėm į maišelį, vėliau, kaip ir kitus daiktus, į kuprinę ir palikom žavią stovyklavietę. Tada mums Tapio ir sako: “Jūs dar nežinok tiesos apie Suomių miškus” ir draugas pridūrė: “Kai sutemsta čia pasirodo zombiai”. Pasijuokėm iš suomių miškų keistumo, bet štai tas draugas pradėjo bėgti nuokalne žemyn, tai besijuokdamos, kad jis labai bijo pasirodančių zombių, lėkėm paskui. Pribėgom automobilį ir parvažiavom namo. Į namus jau įžengėm be draugo, nes jį pagrobė zombiai. Taip ir atsitinka - kas labiausiai bijo, tam ir nenuskyla. Bet iš tiesų jis patraukė namo, o mes į Tapio namus. O namai jau pakvepėjo namine pica ir kūrenama pirtimi. Pasirodo, ketvirtadienis šioje šeimoje yra pirties ir picos diena. Taip pat pirtį jie kuria antradienį, o trečiadienį fri bulvyčių diena. Taigi pica, dabar prisiminiau, kad dar nekvepėjo, nes buvo tik ruošiama, bet kvepėjo pyragu, nes jis jau buvo iškeptas. Namuose jau buvo Tapio sesė, tai kol Tapias išvažiavo pašaudyti, o mes šios pramogos atsisakėm, nes po iš miško gautos ramybės nesinorėjo nieko militaristiško, mes bendravom su sese. Sesė studijuoja Helsinkyje magistrą, buvo išvykusi į Belgiją, kaip Erasmus stidentė. Iš tiesų labai juokinga ir linksma mergaitė, be to jos juokas toks juokingas. Bendravom bendravom kol grįžo Tapias ir staiga pirtis tapo pakankamai karštos temperatūros. Į pirtį ėjom mes vienos, pirmiausia užleido svečius ir sakė būti kiek tik benorėsim, nes mums juk pirtis ne tokia dažna kaip jiems. Ir buvom besimėgaudamos medžio kvapu, nes barake pirtis elektrinė, o čia malkom kūrenama kaip ir pridera. Buvom, kol atsibuvom ir  po šilumos nuėjom į virtuvę prie šiltos šeimos. Na o ten jau tikrai kvepėjo pica. Taigi susėdom prie stalo, kas pačiupdamas vegetariškos picos gabaliuką, o kas - nevegetariškos. Valgėm tik mes - vaikai, o tėtis žiūrėjo televizorių, na o mama tuo metu pirtinosi.  Grįžus mamai tėtis su Tapio nuėjo į pirtį, o mes labai juokingai užsirašinėjom picos paplotėlio receptą. Visiem grįžus iš pirties dar pabendravom ir nuėjom gult. Buvom pasiėmusios miegmaišius, kad nepridarytumėm jiems vargo, bet štai mama ir Tapio nešinas patalyne leidžiasi į mūsų miegamąjį. Sakom, kad turim miegmaišius, tai Tapio sakė: “Žinau, bet mama sakė - ne”. Taigi paklojo mums mama ir Tapio lovas ir iš viso pasijutome namuose namuose. Rytą atsikėlus pasitiko gausus pusryčių stalas, o prie jo jau sėdėjo tėtis. Prisėdom, papusryčiavom, jie mums parodė suomišką laikraštį, kuriame rašė apie Ryaner skrydžiu į Kauną ir ką galima pamatyti Kaune. Vakar mes kaip tik jiem pasakojom ką galima paragauti atvykus į Lietuvą, nes jie žadėjo važiuoti, žinoma sakėm, kad nepamirštų aplankyti Vilniaus. Na ir galiausiai turėjom palikti šeimą, nes norėjom suspėti į traukinį. Pasirinkom gana ankstyvą traukinį, nes kaip tik savaitgalį nuo penktadienio iki sekmadienio vyko Tamperės dienos ir įėjimai į muziejus buvo nemokami, tad beliko mums nemokamai pasikultūrinti tik sekmadienis, tad ir skubėjom palikti šeimą. Traukiniu jau važiavom vienos, nes Tapias dar nusprendė pasilikti namuose ilgėliau. Traukinio kėdės labai patogiai atsilenkia, tad mes užsupuotos traukinio pasnūdūriavom iki Tamperės. Atvykusios mano barake palikom daiktus, pasikepėm tas lauže nebaigtas kepti bulves ir pavalgiusios nulėkėm susitikti su seniai seniai matytais draugais iš intensyvių kalbos kursų ir kartu keliauti po muziejus. Taigi pirmasis aplankytas muziejus buvo akmenų muziejus, vėliau mumių muziejus, tada Tamperės meno muziejus, kuriame susitikos su dar vienu juokingu juokingu draugu ispanu. Tada visi sykiu keliavom į Pyyniki bokštą apžvelgti Tamperės. Nusileidom ir patraukėm į turgelį, bet darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Tad galiausiai dvi lietuvaitės, du italai ir ispanas patraukėmė į kavinės paiešką, kol įlindom į pirmą pasitaikiusę. OOO buvo taip linksma, nes visi šie pietiečiai ne kokie tradiciniai saldainiukai, o vienas italas - metalistas, antras - šiaip keistas ir truputuką nuplaukęs, o ispanas - labai labai juokingas, didelis ir storas.  Atsisveikinant keistasis italas pakvietė ryt labai geros kavos, juokingasis ispanas pakvietė į vakarėlį šio mėnesio gale, nes tada jo draugai atvažiuos, tai jis nori kažką  surengti, o italas metalistas sakė, kad susitiksim koncerte, į kurį aš irgi planuoju eiti, tai sako: “See you in concert on Tuesday”, aš sakau taip o Urtė nugirdusi sako: “On Tuesday, I thought that it will be on Thusday?”, italas sako: “Yes, it’s my Brithish accent”. Taip juokingai ir išsiskirstėm.

O dabar, kadangi vėl praėjo mėnuo, turiu skaičiuoti savo sąskaitas ir sužinosiu ar įtilpau į pajamas. Nuo to priklausys kitas mėnuo.:)

Ir pagaliau, pagaliau apsilangiau šauniausiame Tamperės klube, pasak vietinių hipių ir panašių neformalių žmonių, taip tai - VASTAVIRTA. Vastavirta reiškia prieš srovę, kaip man aiškino mano mentorė. Šiuo atveju, tai priešprieša populiarios muzikos srevei. Taip norėjau ir tiek girdėjau apie šį klubą, kuris yra ne kur kitur, o įstabiojioj Pispaloj. Ir štai aš ten jau buvau.

O viskas prasidėjo nuo labai taikaus susitikimo su kaimynu dviračių garaže. Barako apačioje turime dviračių garažą, kur aš vežu savo dviratį arba einu jo pasiimti ir pan. Tačiau tų dviračių ten ne vienas, o daugiau ir man visad smalsu būdavo pamatyki kas čia dar jais važinėja, nes maniškis dviratukas, kitus dviračius pažysta, o va aš šeimininkų ne. Taigi vieną kartą išsiruošiau į miesto biblioteką Metso, bet nusprendžiau neriedėti dviračiu, o eiti pėsčiomis. Tačiau nusileidusi laiptais pamaniau, kad nusileisiu dar žemiau ir pasiimsiu dviratuką, kurį beje nusipirkau iš čeko. Prarakinu duris, o ten dega šviesa ir kuičiasi berniukas prie raudono dviračio. Pasirodo jis tą dviratį rado prie mūsų universiteto numestą ir su sunarpliota grandine, tad pasiėmė ir mėgina taisyti. Jis į suomiją atvyko jau Liepos mėnesį. Per jį apkeliavo aplink Suomiją tranzuodamas ir naudodamasis chouchsurfing’o paslaugomis, vėliau rugpjūti, kaip ir mes Tamperėje, ėjo į EILC (Erasmus intensyvūs kalbos kursai) ir mokėsi suomių kalbą, o dabar jis čia studijuoja kažką su kompiuteriais ir jaučiasi lyg per atostogas, nes per savaitę teturi tik dvi paskaitas. Ir jis yra iš Čekijos. Labai smagiai bendravom iš karto lyg draužiai, tad jis iš pokalbio supratęs mano pomėgius pranešė apie koncertą Vastavirtoj, kuris bus po dviejų dienų. Jėga! Taip tom dienom bėgant pasikviečiau kartu Urtę ir tokią smagę graikę Marią, dar vieną suomį, tačiau viskas baigėsi tuo, kad išaušus penktadienio vakarui, pasikaitinus barako pirtyje aš susitikau tik su tuo čeku Peteriu ir graike Maria. Visi trys nužinksniavome į Pispalą pėsčiomis. Kelias nors ir tolimas, bet visai neprailgo, nes kalbėjomes apie keliones, apie savo patyrimus čia, Suomijoje, apie tranzavimą etc. Kol galiausiai pasiekėm Vastavirta. Tai nedidelis klubas, bet jaukus. Iš tiesų ten lyg koks pubas ar baras, bet tuo metu vyko koncertas, tačiau kai mes atėjom tas koncertas dar nebuvo prasidėjęs, jis prasidėjo tik po valandos. Sienos iškabinėtos įvairiais piešiniais, grupių plakatais. Vienam kampe, kuris truputį apšviestas, nes šiaip, išskyrus barą, gana tamsu, pastatytos lentynos nukrautos knygomis ar kokiom figūrėlėm, skulptūrėlėm, tas kampas labai jaukiai atrodė. Tiesą sakant pati atmosfera tikrai jauki. Labai juokingi tualetai, nes pačios būdelės durelės, tai lyg iš filmo apie kaubojus, nes per tokias duris jie įeina arba išeina iš smuklės, lyg varteliai, kurie a la susijungia. Pačioj pradžioj buvo mažai mažai žmonių, na jū gal net nebuvo, gal visi tik ten dirbantys ir mes trys atklydėliai. Jokia muzika negrojo.Vėliau, po kokios valandos, gal mažiau užgrojos smagi muzikikė, kur skambėjo žodžiai “Tamperė” ir “Pispala”. Galiausia, jau tikrai po valandos ar daugiau ant scenos užlipo muzikantai - būgnininkas ir gitaristas. Viskas buvo per daug garsu ir jie grojo nesamanes, jie tiesiog išsidirbibinėsjo, kad yra grupė, bet man nepatiko, nes ta garsų maišalynė buvo triukšminga ir nuo to pradėjo skaudėti ausis. Tačiau laimei jie išsidirbinėjo neilgai ir į sceną įžengė dviejų berniukų grupė - FLY-RITE FESTIVAL. Buvo gražu, jie grojo su akordionu, būgneliais, visokiais barškaliukais, fleitom. Klausaisi ir užsisvajoji kaio bėgioji po žalią žolę basomis kojomis ir trypinėji pagal jų ritmą. Buvo gera klausytis. Po jų ruošėsi kita grupė, grupė dėl kurios ir atėjom, nors nė karto neregėjom, bet internete radom jų pasirodymų, tai SABOTANIC GARDEN. Viskas paskando dūmuose, balta švieta apšvietė scena ir tarp dūmų išryškėjo keistų, baltai apsirėdžiusių būtybių siluetai. Kažkokios aukštos butybės, tai su kiškio ausim, tai kvadratinėm galvom ir jie grojo. Muzika pradžioj buvo panaši į džiaza, tačiau vėliau tai buvo tiesiog avangardas. Staiga žmogus baltom pėdkelnėm ir užsitenpęs baltą kojinč ant veido įlėkė į sceną, na tiksliau jau į žiūrovų terpę ir pradėjo šokti, vartytis kūliais ir kažką šnekėti, rėkauti į mikrofoną. Visa tai buvo daugiau spektaklis, performancas negu koncertas. Vėliau tas bbesivartaliojantis veikėjas priėjo su didele skrybele prie vienos meginos ir ji ištraukė iš skrybelės popieriuką ant kurio buvo parašytas kitas kūrinys. Per vieną jų kūrinį dar vienas veikėjas nusileido tarp žiūrovų ir nieko nematančiu veidu vaikščiojo lyg lėlė tolygiai muždamas į kažkokę lėkštę, tuo tarpu kiti išsirikiavo ant scenos ir barškino barškaliukais. Labai smgiai vienas atrodė: visas baltas baltas o ant galvos ba;ta dėžė su dviem skylutėm, kurios atrodė kaip mielos akutės, o jis tik stovi ir barškina barškučiu. Na taip buvo įspūdinga, bet taip vis ir nesuprantu ar man patiko ar ne, bet buvo įdomu ir buvo gera, kad pagaliau atsiliepiau į Pispalos šauksmą ir patraukiau ten. Iki susitikimo, Pispala!

Štai ir vėl už lango lyja (vos neparašiau “sninga”, bet laukiu kada tai bus), o dienos nesinori iššvaistyti veltui, juolab, kad gavau palinkėjimą “prasmingos dienos”. Tad tokią dieną belieka mokytis. Smagu įsirangyti lovoje ir paimti knygą, bet tik ne šiame kambariuke, nes čia aš praleidžiu daug laiko. Taigi iškeliavau į biblioteką.

Biblioteka vadinasi Metso, tai reiškia kurtinys. Pastatas imituoja lizdą. Ten aš jau buvau ankščiau. Kai užsiregistravau, tai ir apsižalgiau. Bibliotekoje galima rasti įvairiausių kalbų knygų, taigi radau net lietuvių kalba, nors ir mažiuką skyrelį, bet radau. O kai buvau šiandien, tai apsilankiau skaitykloje ir tyliai ramiai bei jaukiai pasimokiau. Iš tiesų gal ne tiek kiek pasimokiau, o pasiskaičiau apie Tamperę, nes vėl praktikuosiuos gidės darbą, nes savaitgalį vėl teks pagidaut atvykusiems draugams. Bet sakiau, kad sugrįšiu visad, kai tik norėsiu mokintis, nes knygų atmosfera labai įkvėpia mokytis. Nors aš vis skundžiuos, kad jaučiuos per daug laisva, kad norėčiau daugiau paskaitų, bet, tiesą sakant, jau gaunu ir namų darbų. Tačiau čia kitaip nei Lietuvoj. Čia pats susidarai tvarkaraštį. Pasirenki dalykus iš įvairių fakultetų. Gali būti net taip, jei studijuoji istoriją, bet nė vienos istorijos paskaitos nepasrinkai. Dar skirtumas, kad kiekvienas semestras suskirstytas į du periodus. Vienas pasirinktas dalykas gali trukti tik vieną periodą (pirmą arba antrą) arba abu. Po kiekvieno periodo yra atsiskaitymai, tai taip supratau, kad turėsiu dvigubą sesiją.
Kokius dalykus pasirinkau: Žinoma labai norėjau pasiimti suomių kalbą, bet tai labai populiarus dalykas ir pirmenybę laipsnio studentams, kurie studijuoja bakalaurą, magistrą, dodtorantūrą čia, ir mainų studentams, kurie pasiliks visus metus. Taigi nepakliuvau į šiuos kursus, bet pasiėmiau rusų kalbą, šios paskaitos vyksta du kartus per savaitę, mokytoja iš Sant Peterbusgo, kuri ištekėjo už suomio ir taip pat moka kalbėti suomiškai. Būtens visiems mainų studentams studijuojantiems Tamperėje skirtas kursas - Finnish Society and Culture. Kiekvieną kartą vis kitokia paskaita. Pirmoji buvo apie Suomijos istorijąą, kuria jau buvau girdėjusi per intensyvius suomių kalbos kursus, o antroji  - kaip bendrauti su suomiais, buvo labai linksma. Kiekvieną paskaitą skaito vis kitas dėstytojas. Dar pasirinkau Finnish history seminar, buvo tik vieną kartą ir labai nuobodu, nes skaitė suomė su giliu suomišku akcentu ir skaitė labai lėtai. Tačiau šis seminaras vyks gana retai, o atsiskaitydami turėsim paruoštį pristatymą pasirinkta tema, aš galvoju rašyti apie samių kultūrą. Ir paskutinė pasirinkta paskaita vyksianti šį semestrą - Native Voice: New Perspective to Native America Cultures. Buvo tik vieną kartą, bet labai patiko. Visiems renkantis į auditoriją dėstytojas užleido šiuolaikinę indėnų muziką. Pats dėstytojas nešveplavo, kaip kiti suomiai neištardami “š” raidės, tai šis ištarė ir, man rodos, jis ir yra anglas spendžiant iš pavardės, be to labai aiškiai skaitė paskaitą ir labai gyvai bei įdomiai. Kitą periodą dar išliks rusų kalbos paskaitos, Native Voice paskaitos ir Finnish History seminar. Prisidės Contemporary Russian Culture (truks dvi savaites intensyviai kiekvieną dieną veikiant) bei Introduction to North America Studies. Štai toks tvarkaraštis. Pirmadienį viena paskaita, antradienis laisvas, trečiadienį viena vakare, ketvirtadienį dvi - ryte ir vakare, o penktadienį viena nuo 12 iki14 h. Tačiau kiekviena paskaita iš tikro prasideda 15 minučių po parašyto laiko, tarkim rusų kalba man prasideda 10, tačiau iš tikro 10.15, visa tai yra todėl, kad mokiniai nevėluotų. Tačiau juokinga, nes, kai sužinai, kada iš tiesų prasideda, tai ir leidi 15 minučių ilgiau sau pamiegoti. Juokingi tie suomiai visais atvejais.

Na reikia prisiversti, labai prisiversti aprašyti šią išvyką. Įspūdžiai jau nebešvieži, nes išvyka baigėsi sekmadienį, o dabar jau 11 minučių kaip penktadienis. Bet turiu padaryti dabar, nes šio išaušusio penktadienio popietę įvyks hiči viči Turku. Taigi hiči viči Helsinkis arba suomiai vegetarai - negerai.

Išaušus penktadieniui nuėjo 12 h į paskaitą, kurios nebuvo, tada susirašiau su Urte ir ankščiau nei planavom susitikom mano bendrabutyje. Pradėjom tranzuoti apie 15h, gal vėliau. Vieta buvo labai prasta, nes dar buvo miestas ir laukėm autobusų stotelėj, nes iš Tamperės į Helsinkį - autostrada. Tačiau mes pagerinom savo 4min rekordą ir laukėm 3min:) Paėmė vyriškis ir nuvežė tiesiai į Helsinkį. Sakė, kad sustos Hamelinoj (maždaug pusiaukelė) nusipirkti ankoholio. Taip ir padarė - nusipirko dėžę džino skardinių. Ištraukė iš dėžės dvi skardines ir padavė mums, sakė, kad galim paragauti. Tai jis važiavo, o mes ragavom:) Pravažiuojant kokį įdomesnį objektą papasakodavo truputį, bet angliškai nors ir mokėjo, tačiau kalbėjo sunkiai, bet labai noriai. Papasakojo, kad važiuoja pas draugą į Espoo  (labai netoli Helsinkio), o po to pas sūnų į Helsinkį. Bevažiuojant klausėmės geros muzikos, supažindino su jo mėgiamais atlikėjais. Ir taip kelionė su smagiu vairuotoju visai neprailgo, nors nuo Tamperės iki Helsinkio apie 200 km. Nuvežė mus į Helsinkio centrą. Pradžioj apžiūrėjom miestą aplink geležinkelio stotį pačios. jautėsi maloni didmiesčio atmosfera, truputį nejauku ir prisiminus Tamperę, ji atrodė, kaip kaimukas. Tačiau gatvės muzikantai pridavė jaukumo. Pasiklausėm smgių jaunuolių (būgnininko ir saksofonisto), kuriems niekas negailėjo pinigų, net čigonai, kurie tik kaulija iš kitų. Štai vieną čigoną net jo žmona pristabdyti turėjo, nes kitaip tas būtų visus pinigus muzikantams atidavęs. Pasiklausiusios nuėjom prisėsti ir suvalyti Urtės išvirtų grikių. Po užkandėlės susisiekėm su savo apgyvendintojais iš couchsurfing ir patraukėm link jų buto.

Butas buvo nuostabus. Labai netradicinis, gana didelis, nes jį nuomavosi penki studentai. Pro balkona matyti kitų namų stogai ir kaip į juos leidžiasi saulė. O tada stogai skendi raudony. Tačiau kiekvienas dalykas turi minusų. Šiuo atveju mums nenuskilo su pačiais žmonėmis. Vos tik pasistuksenom į duris mums jas pravėrė. Mums bestovint laiptinėj gyventojas ištiesė ranką susipažindamas. Vėliau mes pačios nusprendėm įžengti vidun. Viduje buvo ir daugiau žmonių, tačiau visi subėgo į virtuvę. Mes likom stovėti koridoriuje apsikrovusios daiktais ir nežinodamos ką daryti. Vėliau sukrovėm daiktus kažkur į kampą ir lūkuriavom, kol išlindo viena suomė iš virtuvės a la vadindama mus užeiti. Viskas vyko beveik be žodžių, fone gana garsiai skambėjo graži, rami muzika. Virtuvėje kvepėjo prieskoniais ir kepama soja, nes jie visi visi buvo vegetarai. Nors suomiai labai valgo mėsą ir be abejo žuvį, auginasi riebalus, kad iškęstų žiemą, o štai čia perkarę suomiai vegetarai. Jų profilyje buvo parašyta, kad jie nepaliks savo svečių alkanų ir jiems pagamins vegetariško maisto, tad aš pati, kaip vegetarė labai nudžiugau. Tačiau neilgai džiaugėmės. Pagrindinis berniukas, kuris buvo užsiregistravęs cuchsurfing, pasakė, kad kaip tik ruošia vakarienę. Mes nudžiugom, nors jau buvom sučios grikiais, bet buvo įdomu paragauti gyventojų maisto, ir nuėjom prisėsti prie stalo, kuris buvo nukrautas laikraščiais, knygomis ir net šiukšlėm. Berniukas nešė vieną lėkštę prie stalo, atnešęs padėjo ją ant stalo, atsisėdo ir pradėjo valgyti iš jos. Mes likom sėdėti. Kiti išėjo į balkoną parūkyti (nors visi vegetarai, bet ir visi rūkantys). Staiga nutilo muzika ir niekas neuždėjo naujo kompakto. Buvo nejauki tyla, bet visi gyventojai atrodė labai atsipūtę ir jiems ta tyla priimtina. Vėliau mes pasiūlėm jiem eiti kur nors. Tada jie buvo vangūs ir atrodė, kad nenori niekur eiti. Tada mes po kiek laiko irgi praradom norą kur nors eiti ir prisitaikėm prie tos truputį slegenčios aplinkos. Vėliau jie visi išėjo į kitą kambarį ir paliko mudvi virtuvėj. Na ką, galvojom, o mums ir vienoms gerai. Tada labai smagiai šnekėjomės, kai atėjo vėl ta suomė ir pakvitė mus į tą kambarį, kur jie visi. Tada net sunervino, kad ji kviečia, nes labai smagiai kalbėjomės, bet vis tiek nuėjom į tą kambarį. O kambarys netvarkingas, skendintis raudonnoj šviesoj, nes jie nenulipino nuo lempų raudonos plėvelės po vakarėlio. Ant palinktų medinių sijų buvo prikabinta sportbačių, kurie, matyt, taip pat vakarėlio liekana. Visi buvo suvirte foteliuose, sofose ir retsykiais kažką pasakydavo kits kitam suomiškai. Tada mes visiškai prisitaikėm prie jų atmisferos ir nebenorėjom niekur eiti. Pasiūlėm jiem pasilikti ir žiūrėti filmą, bte tada jie jau norėjo išeiti. Na ką ir išėjom. Nuėjom į barą. O bare prisijungė jų draugas, kuris buvo kitoks - jis šnekėjo!!! Pabendravom ir gana vėlai sugrįžom namo - į raudonąjį guolį, nes mums buvo skirtas tas raudonasis kambarys.

Kitą rytą kurpėm planus, kaip iš jų išsinešdinti ir apsinakvoti kitur, tačiau daugiau nieks iš couchsurfing neatsakė. Bet mes turėjom vieną draugužį, su kuriuo susipažinom suomių, švedų studentų vakarėlyje, kai tranzavom į Porį. Susitikom tą draugužį vardu Jaakko. Pasiguodėm jam, tačiau jis labai rimtas vyras. Kadangi jis yra susižadėjęs, o jo sužadėtinės nebuvo namie, tai jis pasakė, kad jo draugė mūsų nežino ir, matyt, nebūtų labai patenkinta, jei mes pas jį nakvotumėm, na bet žinoma, jei labai reikia galim. Be abejo mes nusprendėm pasilikti pas vegetarus. Su Jaakko bendravom kavinukėje. Jis dabar daug mokosi, nes šiais metais baigs, berods, ekonomikos magistrą, po to ves savo draugę ir medaus mėnesį praleis Portugalijoj, kur daug gamtos. Kai atsisveikinom su draugu patraukėm š šiuolaikinio meno centrą. Ten buvo labai įdomu ir išbuvom iki pat jo darbo laiko pabaigos. Bet apie ekspozicijas smulkiai nepasakosiu, nes buvo taip įdomu, kad labai užsitęstų.

Prisisėmusios kūrybos, nors ir labai pavargusios, bet dar truputuką norėjom pamatyti miestą. Vaikščiojom eidamos link namų, kol priėjom akmeninį kalną. Labai įdomiai atrodo idury miesto stugsančios uolos. užlipom ant to kalno o jo centre stugsojo kauburys. Tas gal plasmasinis, o gal stiklinis kauburys buvo aptvertas akmenine tvora. Ėjo aplimkui iėkodamos įėjimo. Bet jo nėra!!! Priėjom ženkliuką, kuris rodo, kad negalima laipioti akmenine tvora tveriančia kaburį. Įėjimo nėra, lipti per tborą negalima, tai kaip sužinoti kas čia per kauburys?! Žinoma mes įkopėm į akmeninę tvorą. Buvo jau tamsu, tas nieks nematė, be to ir šiaip ten, ant kalno, žmonių nebuvo. Pamatėm stiklinį ar plasmasinį kauburį, o aplink jį besimėtančias kelias skardines. Nesamonė! Tai kam tas kauburys paskatytas, jei nėra įėjimo?! Nulipom nuo tvoros, nulipom ir nuo kalvos. Pro šalį ėjo žmogus vedžiodamas du šuniukus. Mes ėmėm jo ir paklausėm, kas čia per kauburys. Jis sako: “Čia bažnyčia.”. Po to parodė kad įėjimas yra apačioj, o ne ant kalno, nes tai yra požeminė bažnyčia, vienas iš labiausiai turistų lankomų vietų. Na mes ir turistės:)

Vėliau vėl traukėm namo, bet kažkaip nuklysdavom vis -  kiekvieną kartą, kai pamatydavom ką nors įdomaus pamiršdavom į kurią pusę mums rekia eiti. Buvo jau gana vėlu, o mes nevalgiusios ir baisiai baisiai pavargusios. Bet galiausiai pasiekėm namus.

KItą rytą dar palikom savo daiktus ir nuėjom pasivaikščioti vėl po mietą, nes dar nebuvom mačiusios tų pastatų, kurie vvaizduojami atvirukuose, pavyzdžiui, katedros. O priešais katedrą, senato skvere ratu išrykiuota daug daug meškų. Visos smalvotos, išmargintos vis kitos valstybės atstovo. Tai visų šalys, kurios yra Jungtinių Tautų Organizacijos narės. Radom Lietuvos meškutę. Prodžioj nusivylėm pamačiusios iš tolo, kad labai neorginaliai sugalvota, nes meškutė, buvo nuspalvota tautinės vėliavos spalvomis, bet pamačiusio iš arčiau - grožėjomės ir paprašėm vienos turistės, kad mus nufotografuotų pre meškutės, tai šiai patiko spalvos. Tiesa sakant, kkas iš Erasmus studentų irgi buvo nuvykę prie meškučių ir studentas iš Amerikos nusivylė savo krašto meškute labiau nei mes, nes iš tiesų ji buvo labai neoriginali - laisvės statulos imitacija.

Dar ilgai vaikščiojom tarp meškučių, vėliau Baltijos jūros pakrante, grožėdamosi uostu, kol sugrįžom namo pas vegetarus pavalgyti savo pasigaminto maisto ir ~17 h ištranzavom. Po 20 min paėmė vyriškis iki Hamelinos, tai pusiaukėlė. Tačiau, tai buvo prastas pasirinkimas važiuoti iki Hamelinos, nes nebuvo toliau kur tranzuoti, vien tik autostrada ir degalinė. Tačiau tas vyriškis mums išlipant davė dėžę javaininių saldainių ir įkišo į ją du rašiklius mums:) Labai nustebino ir pradžiugino. Bet padėtis grįžti namo darėsi worse and worse. Jau temo, buvo vėlu ir nebuvo kur tranzuot. Pradžioj vaikščiojom dairydamosi vietos, kol sustojom mažoje gatvelėje, kuri įeina tiesiai į greitkelį. Stovėjom su Tamperės ženklu ir gėdijomės. Įsivaizdavom, kad žmonės mus laiko visai trenktomis. Bet cakt ir sustojo vienas automobilis. Nubėgom abi prie to sportinio automobilio, o ten jaunuolis klausantis tūc tūc ir žiaumojantis gumą, na geziukas. Jis važiavo į Pori, tad Tamperė pakėliui. Įlipom, nes nebuvo ką daryti, juk namo norisi. Ir labai gerai, kad įlipom, jis buvo geraširdis, net labai juokingas. Kai paklausėm ar esa kada tranzavęs, tai numykė ir sakė, kad neprisimena, kol galiausiai prisipažino, kad ne. Vadinas jam tranzavimas atrodė labai kietas dalykas. Ir šaunuolis - nuvežė mus iki pat centro. Grįžom išsekusios, bet labai laimingos, kad taip netikėtai pasisekė pasiekti namus. Kol kas mus vis lydi laimė, reikia nenukirsti jai kojų. Jau laukia hiči viči Turku.

Ir pagaliau pagaliau mes sulaukėme svečių lietuvių. Tiesą sakant, tai buvo du Urtės draugai - Jūratė ir Liudas. Stebukladarys Ryaneras atskraidino juos čia tik už 4 eurus (dabar man tenka tik eurais skaičiuot) penktadienio vakare. Tada juos Urtė pasitiko ir nuvedė į savo “kaimą” Lukonmaki. Aš draugus pamačiau tik šeštadienį, nuo tada ir pradėjom žaisti gidus. Šeštadienį aprodėm miestą, o kai praalkom vėl nuvažiavom į Urtės “kaimą”. O ten pamačiau gausybę lietuviškų gerybių!!! Tiesą sakant, kai susitikome visi Keskustori (centrinėje aikštėje) Urtė man atkišo aguonėlės saldainį, o tai man džiaugsmo buvo! Na o tarp tų lietuviškų gėrybių buvo ir mūsų taip išsiilgtoji varškytė. Labai keista bet čia mes jos niekaip neradom, bet visa laimė, kad suomiai juodos duonos turi, tiesą sakant jie irgi jos labai pasiilgsta, kai būna išvykę iš savo krašto, tačiau jų duonelė kietesnė ir daugiau grūdų turi ir neprilygsta gardžiai leituviškai duonai:). Taip pat labai keistai su pienu ir kefyru ar net, tiesą sakant, su visais pieno produktais, nes jie visi yra labai liesi. Štai pirkau pieną ir nusipirkau 0 % riebumo, kai pili į stiklinę matai tokį drugną skysti, bet ne baltą, o paragavus - saldu. Kefyras irgi gali būti 1 % riebumo, tiesą sakant, riebesnio neteko dar matyti, bet viena suomė sakė, kad yra, ir kad tokie liesi produktai gaminami dėl to, kad žmonėms dabar labai rūpi jų svoris. Grietinė irgi liesutė, o jei atrandi normalios grietinės, tai jau ji vadinama kitaip. Na o dabar grįžkim prie lietuviškos varškės. Pargrįžę visi draugiškai kibom kas į puodus, kas į šaukštus ar šakutes ir pradėjom gaminti varškės apkepą! Ir po kiek laiko namai pakvipo gardžiu namų aromatu… Iškepėm didelį ir gardų. Valgėme visi keturi sėdėdami prie bendro stalo, kaip maža bendruomenė. Buvo nuostabu. O vakare nuvedėm draugus į vieną barą, kur grojo sunkesnę, o po to ir lengvesnę ir šiaip gana įvairę muziką, per televizorių rodė ledo ritulį (beje viena latvė juokėsi iš šio mūsų žodžio, nes pas juos jau šis žaidimas vadinamas tarptautiniu žodžiu). Šis baras pigiausias Tamperėje, nes alus kainuoja 2.60 euro. Nusipirkom alaus ir draugai paragavę net susiraukė, sakė labai neskanu, o mes net nustebom, nes mums jau taip nebeatrodo. Iš tiesų alus labai lengvas ir atrodo kaip praskeistas, tad patį pirmą kartą jo skonis ir mus nustebino. Na o po baro patraukėm namo.

Kitą rytą aš atvažiavau pas Urtę ir svečius į namus pusryčiuti, nes jie ruošė ir paruošė tik kiek per sūrę grikių košę. Kaip smagu kad mūsų valgeraštį paįvairino ir grikiai, kurių dar vis nepavyko rasti Suomijos parduotuvėse. Vėliau susikrovėm grikių košės likučius ir visi išsiruošėm pasivaikščioti po Urtės gyvenamos vietos apylinkes. Mes buvom ten bėgiojusios ir vaikščiojusios, tad truputį pažinojom ir nusprendėm draugams parodyti tą pirmąjį mūsų rastą ežerą. Padarėm mini žygelį miškais su mėlynių likučiais ir bruknėm ir net su dideliais raudonikiais. O po to pasiekėm ežerą. Oras nebuvo labai šiltas, bet nelijo ir buvo gana gražu, tad aš ėmiau ir išsimaudžiau. Bet vanduo, tai labai šaltas. Tik pirmyn ir iškart atgal, nes gėlė visą kūną. Bet aš tai padariau. Vėliau miškais miškais pasiekėm stolelę ir alkani nuvažavom į centrą, kad nusipirktumėm svogūną ir grietinės grybų kepimui, kad prisirinktumėm obuolių, užkritusių už cerkvės tvoros, pyragui. Po to sėdom į autobusą vežntį į Urtės namus. O ten vėl visi draugiškai prie įrankių ir gaminom vakarienę. Liudas apdorojo ir pagamino grybus, o mergaitės skuto obuolius pyragui. Kadangi daug grybų buvo sukirmijusių, tad jų buvo nedaug. Šalia grybų, man rods, Urtė išvirė makaronus. Oi buvo gardu, bet pritrūko. Tačiau nėra ko baimintis, nes mūsų laukė pyragas! Bet iki tol kol jis iškeps padarėm dienos nuotraukų peržiūrą. Peržiūrėjom ne visas nuotraukas, padarėm pertrauką pyragui. O prie pyrago taip norėjosi vanilinių ledų. Ir laimei, šalia namų yra mažutė ilgai dirbanti parduotuvėlė, kurioje ir radom ko norėjom. Na o nuo deserto, tai jau prisivalgėm, kad net sunkiai pajudėjom. Ėjom žiūrėti atros nuotraukų peržiūros serijos.  Tačiau aš visko pamatyti nespėjau, nes mano autobuso tvarkaraštis man to neleido. Tekina išlėkiau atsisveikinusi pro duris laiptais žemyn ir tekina iki stotelės ir laimei buvau pačiu laiku.

Kitą rytą gidės darbą pradėjo viena Urtė, nes aš tuo metu labai laiminga ėjau į savo pirmąją paskaitą. Įžengiau į universitetą, radau, kur galima kabinti rūbus (tiesiog pakabini ir palieki) ir užkopiau į kažkelintą aukštą. Ten sutikau ispaną Simoną, kuris pasisveikino ir pasakė, kad paskaitos nebus, nes jis taip pat buvo paiėmęs tuos rusų kalbos kursus. Tada palydėjo mane iki klasės durų, kur aš pamačiau ant durų kabančiame saraše patį paskutinį savo vardą ir apsidžiaugus, kad aš čia esu ir nusiminus, kad paskaitos nėra, grįžau namo. Po dviejų valandų buvo antra paskaita, į kurią ėjome kartu su kambarioke Eva. Nuėjos, susiradom klasę, kur jau buvo daug studentų ir visi laukiam. O paskaita vis neprasideda. Ji prasidėjo tik 15 minučių po 12, nes pasirodo čia taip įprasta. Visad pasakomas laikas, bet paskaita prasideda 15 minučių vėliau, tad, kad nieks nevėluotų. Galiausiai buvo parodytas patekusių į kursus sąrašas, bet jame mūsų nebuvo. Mes labai nusiminėm, o aš dar nusiminiau dėl to, kad aš taip ir nebuvau jokioje paskaitoje. Taigi pargrįžau į savo baraką, pasigaminau užkandėlę ir užkandus nuėjau pas lietuvius svečius. Tolimesni planai - Pispala.

Sveika, Pispala, mes jau tave lankom trečią kartą. Nuvedėm draugus prie stebuklingų Pispalos laiptų jungenčių Yla ir Ala Pispalas. Suomiai sako, kad čia gyvenantys žmonės labai sveiki, nes čia oras grynesnis tarp dviejų ežerų, mažiau automobilių, daugiau medžių ir žinoma dėl to, kad vietiniai turi kiekvieną dieną lipti šiais laiptais. Jie vadinami Švento Jakobo laiptais. Belipant, ties kažkuria pakopa išlindo seneliukas ir pradėjo šnekėti suomiškai. O mes kiek įmanydamos su Urte irgi atsakinėjom suomiškai. Žinoma ne viską supratos, tad neveltui nusipirkau iš nevilties, kad nepatekau į suomių kursus, anglų-suomių-anglų kišeninį žodynėlį. Šiaip ne taip atsisveikinom su senučiuku ir keliavom toliau. Pispaloje parodėm Hirvitalo namą (a la Užupį), o vėliau nuvedėm prie gražaus priėjimo prie ežero. Pakėlėj radom daug daug aviečių. O vėliau įsitaisėm priešais ežerą su vynu ir parduotuviniu pyragu. Po kiek laiko prie mūsų prisigretino dvi antelės. Jos tokios nebailios ir riebios, bet va jau jų šaudimo sezonas Suomijoje prasidėjo, tad tokias prijaukintas lengva nušauti. Toks buvo paskutinis lietuviškas vakaras Tamperėje.

Na tai kuo mes mintame tokioje brangioje šalyje? Žinoma perkamės maistą parduotuvėse, bet kartais taip nuskyla… Nuskyla taip, kad maistas pakliūna tau po kojom.

Apsipirkinėjam tik didelėse parduotuvėse, nes mažose, nors jos  taip patogiai įsitaisiusios po tavo langais, žymiai brangiau. Tačiau kartais, kai namie nieko nelieka, o tu nori ką greit užkąsti, bet tingi virtis, tada tenka ten apsilankyti.

Visad apsipirkinėdamos užtrunkam kelias valandas ir aš tikrai nepagražinu, nes čia apsipirkinėjimas yra tikras darbas - reikia tyrinėti visų rūšių pomidorus, kol randi pigiausius, lakstyti po visas eiles lentynų ieškant akcijų, o dar, mažu, atrasi kokį tau reikiamą, bet neplanuotą įsigyti daiktą… O šokoladai irgi siaubingai brangūs. Pamenu pačią pirmą dieną Tamperėje po skrydžio paprašiau savo mentorės, kad nuvestų į parduotuvę ir nusipirau suomišką “Fazer” šokoladą, bet tai buvo vienintelis kartas, kai aš sau taip leidau:). Dabar dairomės pigiausių. Tiesą sakant labai labai skanų vieną iš tų pigių atradau, bet bėda, kai esi kitoje didelėje parduotuvėje, kuri nepardavinėja tos firmos produktų. Tada vėl tenka iš naujo vargti ieškant. Taip vieną kartą su Urte apturėjom pigiausių šokoladų degustavimo vakarą.

Tačiau visai neseniai vėl mes atsidūrėme Pispaloje. O Pispala - mūsų šventoji žemė tarp dviejų ežerų (vienas vadinamas Šventuoju išvertus iš suomių kalbos) kerinti savo grožiu bei laukinių obelų gausa. O obelys apkibusios obuoliukais! Tąkart kažkiek prisiskynėm, bet žadam dar iki šalnų suspėti daugiau prsiskinti, kad galėtumėm obuolių pyragą išsikepti ir žiemai obuolienės išsivirti. O šaknos gali netikėtai ir užklupti, nes aš tai jau pirštines dėviu, bet šiandien mėgavausi saule skaitydama kurso knygas ant suoliuko parke.

Taigi Pispaloje vyko kita degustacija - laukinių ir už tvoros užkritusių obuolių degustacija. Vieną kartą pavyko rasti ir centre už cerkvės tvoros nukritųsių obuolių, tai vieną nučiupau paragauti. O jau gardumas buvo!!!

Šiandien buvo susitikimas erasmusininkų istorijos studentų. Kadangi tokių tik 7, tai susitikimas vyko mano mentorės bute, kurį ji nuomojasi kartu su kita studente. Buvo suomiško maisto pristatymas. Po rimtelesnio maisto buvo patiektas desertas. Daug salmiaki’ų (anyžinių saldainių) ir Fazer šokolado. Tuos anyžinius saldainius jie laiko labai suomiškais, net alkoholinį gėrimą tokį turi, bei ledus, tačiau pas juos neauga joks anyžių medis. Taip pat mums buvo patiekti ledai ir kas norėjo gavo kavos, nors jau buvo tikras vakaras. Tačiau suomiai geria labai daug kavo, viena iš tų mentorių sakė, kad suomiai pirmi Europoje ir antri pasaulyje (po amerikiečių) geria daugiausia kavos, o ledus valgo antri po švedų daugiausia Europoje. Sakė jie turi daug valgymo būdų, tad šį kartą valgėme užsiberdami mėlynių ir šaldytų braškių (o aš tuo metu galvojau: “visai kaip namie…”). Po vakarėlio liko truputis saldėsių, kuriuos buvo galima pasiimti, jei norėjai, tad susikroviau mažučiuką lauknešiuką namolio.

Šiaip dažniausiai maistą gaminuosi, nes taip pigiau, tačiau prieš išvyką į Pispalą su mentorėmis nuėjau į valgyklą. Kadangi valgykloje galima krautis kiek nori, o tu nori išnaudoti tuos sumokėtus eurus, tai neapskaičiuoji ir, nors iš pradžių neatrodo, prisikrauni per daug. Tad tada tikrai persivalgiau, bevalgant atrodė, kad gali sprogti! Galvojom, kaip negerai, kad ištampėm skrandį, nes dabar norėsis daugiau valgyti ir reiks daugiau pinigų maistui išleisti:) Tačiau Pispala su savo obuolių derliumi mus išgelbėjo.

Beje aplankėm ten tą menininkų namą Hirvitalą, tačiau jame nebuvo jokios parodos, bet iš tiesų viskas, kaip ir buvau girdėjusi, labai priminė Užupį.

Iki pasimatymo, Pispala!

Ir ateliavo Tampėm ruduo… Šalta, lyja, šlapia… Net medžiai keičia lapų spalvą. Gražu. Tad vakar tokią rudeniokišką dieną nusprendžiau netūnoti namie, nes savaitgalį labai ilsėjausi, kad net pabodo. Iškeliavau aš po Pyyniki (piuniki) parką pasivaiščioti.

Tą parką buvom aplankę pačią pirmą dieną su intensyviais suomių kalbos kursais (EILC), tačiau dabar aš pamačiau koks iš tikrųjų yra tas parkas. Tokiam industriniame mieste ir tiek daug žmogaus nepaliestos gamtos!!! Nuostabu! Parkas labai didelis ir išvagotas bėgiojimo takeliais, kur suomiai arba vaikšto, arba bėgioja. Tas jų judrumas labai įkvepia sportuoti. Tad aš pasukau nuo bėgiojimo takelių prie išmintų miško takelių. Radau mėlynių, o vėliau ir uolų. Po to nebuvo jokių takėlių tik akmenys, kuriais galima laipioti kabarotis ar kitaip keliauti. Tik labai keistai jautiesi tarp tų aukštų medžių ir akmenų, bei paukščių garsų ir tuo pačiu skleidžiamų mieto garsų. Miesto gali nė nematyti, bet jį girdi. Pasilipus aukščiau matosi vienas iš ežerų, bei jo krante stovintys fabrikai ir namai. Kažkur čia ir įsitaisiau ilgesniam laikui. Nors buvo vėsu, bet man taip norėjosi čia pabūti, tad išsitraukiau apsiaustą nuo lietaus ir ant jo atsisėdus pradėjau rašyti atvirlaiškį. Berašant išgidau šnaresį. Pagalvojau, kad visgi ir čia žmonės atėjo, tad nekreipiau dėmesio. Vėliau prie šnaresio prisidėjo ir cypcėjimas. Atsigręžiau ir pamačiau voveraitę liuoksinčią kamienu aukštyn ir vėl besileidžiančią žemyn. Tai ji čiauškėjo ir šnarėjo. Be to vieną kartą einant su Urte į erasmus studentų vakarėlį Hervantoje (Tamperės rajonas) pamatėme šalia erdvios gatvės zujančią lapę. Po to ji mus pamatė ir pradėjo eiti į mūsų pusę skersai gatvės, bet ne pas mus. Buvo truputį baugu. Pirmą kartą iš taip arti ir mieste pamačiau lapę. Anksčiau buvau mačiusi tik pravažiuojant automobiliu pro langą.

Taip pat Tamperėje labai daug žuvėdrų. Jos skraidžioja pačiam mieste ir krykauja garsiai. O nusileidusios ant žemės labai juokingai vaikštinėja po žolę. Vaikšto ir dairosi. O tame parke dar mačiau dvi šarkas. Irgi juokingos buvo. O miete daug žvirblių susispietųsiu į kruveles. Čia, man rodos, jie putlesni, nes kaip ir balandžiai, išlesioja pasėtą žolę. Antys labai drąsios, nes pripratusios gauti iš žmonių duonos, tad jos gali net ant kojų tau atsistoti. Tokia ta Tamperės gamta. Viliuosi pamatyti ir platesnę Suomijos gamtą. Gal dar mešką sutiksiu…

Savaitgalį įvyko pirmasis išvykimas iš Tamperės ribų. Pasibaigė mūsų EILC kursai, tad nublokšdamos liūdesį šeštadienio rytą nusprendėm ištranzuot. Pirmąjį tikslą pasirinkom gana netoli esantį miestelį (~100 km). Per svetainę www.couchsurfing.com Urtė surado suomį berniuką, kuris labai maloniai mus sutiko priimti ir pasirodo tuo pat metu organizavo tradicinį suomių ir švedų studentų vakarėlį Sitsit, tad mes neatsisakėm norėdamos sužinoti kuo daugiau šio krašto tradicijų.

Penktadienio vakare, kaip įprastai visi buvo susitikę parkę, jau labai pamėgtoje vietoje, bet mes tą vakarą neužsibuvom, nes kitą rytą laukė kelionė. Bet žinoma, kaip visad, nebepavyko atsigulti ankščiau,  vėl abi su Urte užsivakarojom prie kompiuterių tik skirtingose Tamperės dalyse. Tačiau ką jau bedarysi keltis reikėjo anksti, kad nenusimuilintų mūsų planai. Žinoma truputį atsilikom nuo planuoto laiko, bet galiausiai atsidūrėm stotelėje ir laukėm autobuso, kuris važiuotų į miesto pakraštį. Ir mums puikiai pavyko jo sulaukti, nes 13 autobusas nuvežė mus galima sakyti prie pat greitkelio į Pori.

Paėjom nemažą gabaliuką ir įsitaisėm geroje vietoje. Tada išsitraukėm užraša “Pori” ir pradėjom tranzuoti. Kol Urtė laukė užraša aš pardėjau traukti iš kuprinės fotoaparatą ir tuo pat metu galvojau, kad gali būt, jog nespėsiu jos nufotograuoti ir sustos kas nors. Ir ką jūs manot?… Taip ir buvo! Iš karto po 4 minučių sustojo su jaunuoliai, kurie važiavo tiesiai į Pori. Na ir pasisekė mums! Pasirodo jie važiavo iš Tamperės į namus po vakarėlio, tad buvo gana pavargę. Mes tik nusistebėjom, kad jie sukorė 100 km vien dėl vakarėlio. Paleido mus berneliai centre. Tad turėjom laiko apsidairyti po mietelį, nes tasai minėtas tradicinis studentų vakarėlis vyko  40 km nuo Pori, vietovė vadinasi Pomarkku.

Mieste vyko folko festivalis, tad truputuką paklausėm suomiškos muzikos ir pasižiūrėjom šokių. Po to nuėjom apsidairyti po miestelį, kuris, palyginus su Tampere, atrodė, kaip kaimas. Bevaikščiodamos išgirdom gyvą muziką iš vieno kabako. Įkišom nosis ir pamatėm brandų vyriškį dainuojant karaoke, o šalia šoko moteriškė. Kabakas buvo pustuštis, bet tiems keliems žmonėms buvo linksma. Išėjus į lauką mus užkalbino jaunuolis, kurį įvardinau vikingu, nes buvo gana ilgą barzdą susirišęs gumele, tad tai kažkuo buvo panašu į vikingišką madą. Jis užkalbino mus suomiškai, o mes pasakėm, kad nesuprantam, tada jis sakė, kad be reikalo nesuprantam, kad galėtumėm išmokti, nes lengva kalba. Taip ir nesuprasi ar lengva ar sunki ta suomių kalba, kai vieni vienaip, kiti kitaip sako, o pats taip ir nesuvoki… Pašnekėjom pašnekėjom ir sužinojom, kad jis čia dirba tame kabake. Vėliau pavadino mus vidun išgerti ko nors, bet mes pasakėm, kad dar labai anksti, nes buvo ~ 15 h. Bet suomiams taip neatrodo, jie tik nustemba, kai tai pasakai, nes jie geria, kad galėtų kalbėti, kad atsipalaiduotų ir nejustų kompleksų… Jie tiesiog juokingi. Tad galiausiai atsisveikinom su tuo vikingu ir išėjom pasižvalgyti prie upės.

Vakarop iš mietelio mus paėmė viena to berniuko vardu Verrneris draugė ir nuvežė į vasarnamį, kur ir turėjo būti vakarėlis. Ten jau buvo susirinkę truputį studentų, bet apskritai mūsų buvo nedaug, lyg ir 16. Visi studentai studijuoja ekonomiką, bet skirtinguose miestuose.

Pati vieta buvo labai nuostabi: miškas, daugybė mėlynių, ežeras šalia, akmenys. Vasarnamis medinis ir didelis, susideda iš dviejų namų. Viename iš namų yra pirtis. Beje kaip pasakojo vienas iš tų studentų, tai pirtis suomiai visad turi, nors ir koks mažas namelis, bet būtinai atras kampelį pirčiai.

Vakarėlis prasidėjo taisyklių pristatymu. Taisyklės keistokos ir viso šio pobūvio tikslas yra gėrimas, o ne valgymas. Valgomi krabai, o prieš tai labai skani trinta morkų ir bulvių sriuba, kurią mes mėginsime vu Urte išsivirti. Vakaro karalius-organizatorius Verneris skelbė, kad negalima pakilti nuo stalo, kol jis nepaskelbė pertraukos, jei kas vėluoja sugrįžti prie stalo po pertraukos turi atlikti bausmę, jei kas šneka, kai sakomas tostas - taip pat turi atlikti bausmę. Per visą vakarą daunuojamos švediškos, suomiškos ir, perkurtos į užstalės dainas, angliškos dainos. Vidurį dainos kas nors pasakydavo “melasu” ir tada visi turėdavo išgerti - merginos pirmiausia labina kaimyną sėdintį kairėje, po to dšinėje, o tada prieš save, o vaikinai atvirkščiai.

Po viso šio a la žaidimo buvo pirtis ir ežeras. Pirtelės vidus labai jaukus ir tamsus - anei vienos lempos, bet didelis langas, bet pro jį matėsi tik tamsi naktis. Ežero vanduo labai malonus. Po pirties dar pabendravom ir nuėjom miegoti. Kitą rytą suomiai buvo tokie nešnekūs lyginant su vakar, pavargę, susivėlę. Iš vasarnamio mus išvežė jau įdienojus, dabar nepamnu kada, bet buvome irgi pavargusios, be to dar laukė kelionė namo, tad taip ir neaplankėm jūros, nors miestelis yra 20 km nuo jos. Ta pati Vernerio draugė, kuri nuvežė mus į vasarnamį, dabar nuvežė mus į plentą, kur pradėjom savo kelionę atgal išsitraukdamo antrą užraša - “Tamperė”. Po 15 min sustojo pirmoji mašina, bet ji galėjo pavežti tik 20 km, tad mums nelabai vertėjo. Vėliau vėl sustojo, bet vėl ne iki pat Tamperės. Gal ketvirtoji buvo, kuri mums beveik tiko. Važiavo moteriškė. Matėm kaip važiuodama skaitė mūsų užraša, bet pravažiavo. Palydėjom ją akimis, o ji sustojo. Moteris atrodė kaip čigonė su vaikiuku, kuris irgi atrodė, kaip čigoniukas, bet buvo labai maloni. Nuvežė mus beveik iki Tamperės, likus 40 km paleido degalinėj ir sakė, kad gali paskambint savo draugui, kuri planavo keliauti į Tamperę, kad mus paimtų, bet deja tas draugas nevažiavo į Tamperę ir ta moteris labai apgailestavo. Mes nenusiminėm, o tiesiog nuėjom į parduotuvę nusipirkti ko nors užkrimsti ir be abejo “Pirkos” (”Optimos linijos” atitikmuo) ledų. Vėliau pajudėjom į kelią. Iš ten mus paėmė senyvų žmonių porelė, kurie važavo iš Pori į Lahti - savo namus. Sakė, kad kiekvieną savaigalį važiuoja į Pori, nes ten turi vasarnamį, o dirba Lahti. Papasakojo, ką gero galim pamatyti Lahti, sakė, kad ankščiau tranzavimas Suomijoje buvo populeresnis, bet dabar jaunimas turi savo automobilius ir jiems nereikia tranzuoti, tad tokių beveik nėra. Ši porelė nuvežė mus į Tamperės centrą, kas ypač man, buvo labai patogu. O namie manęs turėjo laukti kambariokė, bet aš ją sutikau laiptinėj. Ji ėjo “shopintis”. Urtė palydėjo mane iki mano namų, nes jos autobusas turėjo atvažiuot už pusvalandžio, tadturėjom laiko. Ji taip pat sutiko mano kambariokę, o kambaryje pamatė ir jos visas 7 rankines. Vėliau Urtė tarė: “Ji išėjo shopintis, bet nepaėmė nė vienos rakinės”. Taigi turiu aš kambariokę iš Vengrijos.